Po ilgų ir varginančių klajonių Dimitrijaus gimtajame Sibire Rouz Hetavėj grįžta tęsti mokslų į Šv. Vladimiro akademiją. Dimitrijus per stebuklą lieka gyvas ir dabar grasina atkeršyti. Rouz vis dar tiki, kad yra vilties jį išgelbėti, ir yra pasiryžusi labai rizikuoti. Autorė rezga kraują stingdančios paslapties voratinklį, kurio išnarplioti nepavyktų net sumaniausiems detektyvams… Ši knyga tikrai turės pasisekimą. VOYA. Kai visas pasaulis, regis, tik ir rašo apie vampyrus, Richelle Mead pavyko sukurti nepaprastus, bet kartu labai žemiškus personažus. Teens Read Too

Garsus kinų dramaturgas, kritikas, prozininkas ir dailininkas Gao Singdzianis (Gao Xingjian, g.1940) – pirmasis ir kol kas vienintelis kinas gavęs Nobelio premiją už literatūrą (2000). 1983 m. rašytojui buvo diagnozuotas vėlyvos stadijos plaučių vėžys. Tačiau po šešių savaičių atlikus pakartotinus tyrimus ši diagnozė buvo atšaukta. „Mirties nuosprendžio vykdymo“ atidėjimas, represyvi kultūrinė bei politinė aplinka ir nuolat juntama grėsmė atsidurti priverstinio darbo stovykloje paskatino G. Singdzianį pabėgti iš Pekino ir pradėti neįtikėtiną 15 000 kilometrų odisėją per nuošalius kalnus ir senovę menančius Sičuanio miškus pietvakarių Kinijoje. Ši epinė, atradimų kupina kelionė, papasakota talentingo menininko, virto pasaulinę šlovę pelniusiu romanu „Dvasios kalnas“. „Dvasios kalnas“ – drąsus, lyriškas, magiškas ir labai savitas kūrinys. G. Singdzianis su neįprastu atvirumu, šmaikštumu ir susižavėjimu tyrinėja sudėtingus žmonių santykius, mėgina įminti „Aš ir Tu“ „Aš ir Kiti“ ryšių mįslę, duodamas visišką laisvę vaizduotei ir išplėsdamas individualumo suvokimo ribas, kelia klausimą: ar išsaugojęs dvasinę nepriklausomybę, bet netekęs galimybės bendrauti su panašiais į save individas nebus pasmerktas Himalajų Ječio egzistencijai? Švedijos Nobelio premijos komitetas „Dvasios kalną“ pavadino „vienu iš ypatingųjų literatūros kūrinių, kurių nėra su kuo palyginti, nebent su jais pačiais.“ Iš šiuolaikinės kinų kalbos vertė Agnė Biliūnaitė

Knygoje „Dvasių medis“ talentinga rašytoja Santa Montefiore (Santa Montefjorė) pasakoja Solanasų šeimos ir Sofijos Solanas meilės istoriją. Jaunutė Sofija įsimyli savo pusbrolį, Argentinos pampose įsiliepsnoja meilė. Tačiau Sofija išsiunčiama į Europą. Ar laikas ir nuotolis ištrins prisiminimus apie pirmąją meilę? „Savo romanais tikiuosi nuplukdyti jus prie saulėtesnių krantų, bet kartu priminti ir visa, kas nuostabu yra šalia. Mano knygos – tai pirmiausia meilės istorijos, nes už viską svarbiausia man yra meilė. Tikiuosi, kad skaitydami jas juoksitės ne mažiau, nei verksite, o svarbiausia – valandėlei užsimiršite.“ Santa Montefiore

Roman Dve zemlje predstavlja prvi dio trilogije Svet Neandertalaca u kojoj nam Robert Sojer na slikovit i upecatljiv nacin predstavlja dvije vrste ljudskih bica koje zive u dva paralelna univerzuma. U jednom zivimo mi, a u drugom Neandertalci koji su stvorili svoju civilizaciju, kulturu i nauku. Te dvije vrste, po mnogo cemu razlicite, ali istovremeno i nevjerovatno slicne, susrecu se u trenutku kada Ponter Bodit, fizicar iz paralelnog svijeta, nepredvidjenim spletom okolnosti, do kojih dolazi tokom jednog od njegovih eksperimenata sa kvantnim kompjuterom, dospijeva na nasu Zemlju

MIHAILS BULGAKOVS JAUNA ĀRSTA PIEZĪMES DVIELIS AR GAILI

Nuo pat žmonijos atsiradimo ją persekioja Dievo rūstybė. Žiloje senovėje tai buvo Tvanas, Sodomos ir Gomoros žūtis, kitos tikros ar mitinės katastrofos. Jau keletą amžių manėme esą savo likimo šeimininkai. Pristatėme miestų, prigaminome automobilių, sparčiai vystėme mokslą, švietimą, gilinomės į gyvybės ir mirties paslaptis. Bet vieną kartą žengėme klaidingą žingsnį ir patys pasirašėme sau mirties nuosprendį... _

Visa Amerika, o gal ir visa Žemė susargdinta pragaištingo supergripo viruso. Kitados galingoje Valstybėje teišliko saujelė žmonių, iš paskutiniųjų jėgu besistengiančiu išgyventi. Tačiau jau ir taip siaubingą jų padėtį dar beviltiškesne ketina paversti Tamsos žmogus, Šėtono parankinis, metafizinio blogio įsikūnijimas, telkiantis aplink save šlykščiausių atmatų armiją. Netrukus paskutinė dvikova išspręs, ar nugalės vos berusenanti viltis, ar ši juodžiausia pragaištis

Antons Stankevičs Dvēseles atbalss Ievērojamu Cilvēku Dzīve. Stāsts par Emīla Dārziņa dzīvi «Kas pateiks, iekš kā pastāv noslēpums, ka viens pārdzīvo savus darbus, bet otru pārdzīvo darbs uz gadusimte-ņiem?...» Un ar savu neilgo, bet kaismīgo, darbīgo dzīvi un ar savu daiļradi pats deva visizsmeļošāko atbildi uz šo mākslai būtisko jautājumu. Mēdz teikt, ka laiks ir bargākais un reizē taisnīgākais mākslas soģis. Vienā svaru kausā tam aizmirstība, otrā — nemirstība. Agri vai vēlu, taču no sprieduma neizbēgt. Laiks novērtējis arī Emīla Dārziņa personību, viņa mūziku kā vienreizēju parādību, pat kā leģendu. Jo viņa zīmes bija granītā kaltas. Vienā gadu desmitā, ko liktenis bija atvēlējis profesionālai radošajai darbībai, Emīls Dārziņš spēja dot bagātīgu, laiku laikos nezūdošu ieguldījumu latviešu mūzikas un mūzikas kritikas attīstībā. Četrdesmit viens skaņdarbs, no kuriem deviņpadsmit solodziesmas, septiņpadsmit kor-dziēsmas, četri opusi simfoniskajam orķestrim un viena opera. Izdevniecība «Liesma» Rīga 1978 Mākslinieks A. Galeviuss Jura Krieviņa iotoreprodukcijas © «Liesma», 1978