„Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų“ – lemtingas prancūzui Borisui Vianui kūrinys. Gi būtent per pagal šią knygą pastatyto filmo išankstinę peržiūrą sustojo jauna prancūzo širdis. Bet nereikėjo rašytojo mirties, kad Vernono Sullivano slapyvardžiu parašytas kūrinys užsitarnautų tam tikrą populiarumą. „Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų“ pats Vianas nelaikė literatūriniu šedevru. Šis tekstas nepulsuoja rašytojui būdingu eksperimentiniu siurrealizmu, o skleidžia noir’inę atmosferą ir alsuoja amerikietiška kietojo detektyvo stilistika. Matyt, ne atsitiktinai Vianas vėliau ėmėsi versti Raymondo Chandlerio detektyvus, kuris, greičiausiai, tam tikros įtakos prancūzo kūrybai tikrai turėjo.   Romanas nėra standartinis detektyvas. Tai labiau savotiška keršto istorija. Rasistinio keršto. Būtent ši tematika, kaip skelbia kai kurie šaltiniai, leido kūriniui išpopuliarėti, nes viena Prancūzijos organizacija padavė Vianą į teismą už visuomenės kiršinimą. Teisminis procesas išjudino ne tik Amerikai ir Prancūzijai aktualią rasizmo temą, bet ir Viano (kuris buvo laikomas kūrinio vertėju) knygos pardavimus.   Romano veiksmas vyksta Amerikoje. Baltaodžiai žiauriai nulinčiuoja negrą, kuris išdrįso mergintis baltajai moteriai. Tačiau linčiuotojai nežino, kad ant šakos patemptas juodasis turi brolį – metisą, Li Andersoną, kurio odos spalvos ir veido bruožai labiau būdingi baltajai rasei. Nežino ir to, kad Li sukinėjasi netoliese ir brandina negailestingą kerštą.  Atpildo už nuodėmes priežastys ir atpildo pobūdis skaitytojui atskleidžiami ne iš karto. Iš pradžių romanas lyg seka Fitzgeraldo mėgtais „džiaziniais“ vakarėliais, kuriuose daugiau alkoholio, ištvirkavimų, kitokių linksmybių, nei prasmės, tačiau palaipsniui Viano pasakojimo atmosfera tirštėja, ir imi suvokti, kad tose linksmybėse slypi negailestingų užmačių tinklas, kurį užmetė ir lėtai traukia Li Andersonas…   Visų Li plano niuansų atskleisti nesinori, nes atimčiau nemažą dalį skaitymo malonumo ir neliktų intrigos, tačiau plonytė, vos kelių valandų pareikalaujanti knygutė prikausto iki paskutiniojo puslapio ir net užvertus knygą dar lieka gulėti galvoje, kaip sunkus slegiantis akmuo.  Vertėjas: Nijolė Storyk   iš rusų kalbos vertė Nijolė Storyk,

Ebė Abernati – puiki mergina. Negeria, nesikeikia, jos spintoje gyvas velnias neblogų megztukų. Mergina mano pakankamai toli pabėgusi nuo savo juodos praeities, tačiau atvykus į koledžą su geriausia vaikystės drauge netrukus jai kelią į naujo gyvenimo pradžią pastoja didžiausias universiteto mergišius. Trevisas Medoksas – laibas, skustagalvis ir tatuiruotas – kaip tik toks vaikinas, nuo kokių Ebė stengiasi – ir trokšta – pabėgti. Vakarais jis mušasi už pinigus kovos ringe, o dienomis puikuodamasis vaikšto po universitetą kaip geidžiamiausias merginų numylėtinis. Nustebintas, kad Ebė nepasiduoda jo kerams, Trevisas prisivilioja ją apgaulingomis lažybomis. Jeigu praloš jis – turės visą mėnesį susilaikyti nuo sekso, o jeigu Ebė – ji turės lygiai mėnesį gyventi jo bute. Šiaip ar taip, Trevisas dar nenutuokia radęs sau lygiavertę varžovę. Knyga „Aš ir jis. Tikra katastrofa“ pagal populiarumą lyginama su trilogija „Penkiasdešimt atspalvių“. Kaip ir pastaroji, ji pirmiausia pasirodė internetinėje skaitykloje, bet veikiai tapo tokia populiari, kad netrukus ją išleido viena didžiųjų leidyklų . Dėl „Aš ir jis. Tikra katastrofa“ knygos ekranizacijos varžosi ne viena kino kompanija, o skaitytojai nepaliauja žerti geriausių atsiliepimų. Šis romanas pavergs nuo pirmojo sakinio – įdomus, nebanalus, įtraukiantis. Tai pasakojimas apie du žmones – kietakakčius priešingybes ir aistringą jų meilę, paskui kurią it nuometas velkasi daugybė nesusipratimų. Romane sukurti personažai vaizdingi ir kartu tikroviški. Itin sumaniai ir talentingai sukurti dialogai velniškai taiklūs ir juokingi, tad kartais atrodo, jog skaitai ne knygą, o slapčia dirsčioji į geriausios draugės dienoraštį!