Aš esu senmergė! Tai baisiausia moteriai tekusi kęsti lemtis, nes tai reiškia, kad esu neturtinga ir negraži. Jei būtų tik viena tų blogybių, koks nors vyras panorėtų mane vesti, bet kai abi kartu – esu visai netinkama. Tačiau aš žinau, kad jeigu tiktai galėčiau įveikti šią kliūtį, suteikčiau vyrui daug daugiau nei kitos moterys, nes joms nėra reikalo stengtis. Rašytoja Colleen McCullough (Kolin Makalou; g. 1937 m. ) – viena žymiausių visų laikų australių. Jai suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas.Milijoniniais tiražais visame pasaulyje leidžiamų „Erškėčių paukščių“ autorės knyga „Misalongio moterys“ mus vėl sugrąžina į atšiaurią ir rūsčią XX a. pradžios Australiją, miestelį keistu Bairono vardu, kuriame viskas priklauso Herlingfordų šeimai. Ten gyvena trys moterys, iš paskutiniųjų besistengiančios sudurti galą su galu: Oktavija, sesuo Druzila ir jos duktė Misė. Karštas Bairono gerbėjas - Misės prosenelis įkūrė poeto vardu pavadintą miestą. Misalongio sodyba įvardinta vietos, kur lordą Baironą ištiko per ankstyva mirtis, garbei. Romantiška? Trisdešimt trejų Misei Rait – visai ne. Nes amžinoji ruda suknelė Misei ir kasdienis, ir šventinis drabužis, o vienintelė prošvaistė – draugystė su bibliotekininke Una ir romanai, kuriuos Misė aistringai skaito. Tačiau vieną dieną miestelyje atsiranda nepažįstamasis, tiesiog kunkuliuojantis energija. Ir viskas ima virsti aukštyn kojomis: jis sujaukia ne tik Misės mintis, bet ir miestelio gyvenimą. Pasirodo, kad Misė – ne tokia jau pilka pelytė, ir kad gyvenimas gali būti visiškai kitoks, jei tik moki svajoti ir turi pakankamai drąsos tas svajones įgyvendinti. Ir kad kartais reikia nerti į meilę kaip į akivarą, ir pažiūrėti, kas iš viso to išeis. “Misalongio moterys” – romanas, pilnas ir romantikos, ir aistros, ir ironijos. Kaip saldainių dėžutė, kurią atidarius, norisi sušveisti vienu prisėdimu