„Kelionė į Žemės centrą“ – trečioji prancūzų mokslinės fantastikos klasiko Žiulio Verno knyga iš „Nepaprastųjų kelionių“ serijos ir iki šiol vienas garsiausių jo romanų. 1864 metais pasirodžiusi knyga žavi tiek jaunuosius, tiek suaugusius skaitytojus, o veikėjų patiriami nepaprasti nuotykiai įkvėpė ne vieną knygos ekranizaciją. Vokiečių profesorius Otas Lidenbrokas senovinėje knygoje randa paslaptingą raštelį, kuriame islandų alchemikas kažkada užšifravo istoriją apie savo atrastą perėją, vedančią į Žemės centrą. Otas įkalba paauglį sūnėną Akselį leistis į tokią pačią kelionę ir įminti didžiausią mūsų planetos paslaptį. Taigi profesorius Otas ir jo sūnėnas Akselis patraukia į Islandiją ir, pasitelkę į pagalbą gidą Hansą, leidžiasi į ugnikalnį ieškoti slaptosios perėjos. Nors daugelis Žiulio Verno idėjų apie tai, kaip atrodo Žemės vidus, buvo paneigtos mokslo, tačiau ši istorija vis dar traukia skaitytojus kaip puikus mokslinės fantastikos romanas, pasakojantis apie Žemės ir žmonijos praeitį. Šis romanas pirmiausia buvo ekranizuotas Amerikoje 1959 metais, režisieriaus Henrio Levino. Vėliau, 1976 m., filmą pagal šią knygą sukūrė ispanų režisierius Chuanas Pikeras Simonas. 1999 metais JAV buvo sukurtas televizinis filmas, o 2008 metais JAV režisierius Erikas Brevigas pagal knygą sukūrė 3D filmą. Savo kūriniuose Ž. Vernas sujungė mokslą ir išradimus su nuotykiais. Vernas rašė apie keliones ore bei kosmose ir povandenines keliones dar gerokai prieš joms tampant realybe. Tikra raketa buvo išrasta tik po 100 metų, kai Ž. Vernas aprašė kosminį laivą. Pirmasis elektrinis povandeninis laivas, pastatytas 1886 m., buvo pavadintas Nautiliumi, Žiulio Verno herojaus garbei. Žiulis Vernas iš viso sukūrė 65 romanus, apie 20 pasakojimų ir esė, 30 pjesių, keletą geografinių darbų, taip pat operos libretų. VOYAGE AU CENTRE DE LA TERRE - vertė Laimonas Inis;