Kai Megana buvo šešerių, pradingo jos tėvas. Nuo tada mergaitės neapleido jausmas, kad jos gyvenimas klostosi... keistai. Jai niekaip nesisekė pritapti mokykloje, nesijautė sava ir namie. Vieną dieną iš toli ją ėmė stebėti mįslingas jaunuolis, o pokštininkas geriausias draugas netikėtai tapo įtartinai globėjiškas – Megana pajuto, kad netrukus viskas pasikeis. Tačiau ji niekada nebūtų atspėjusi tiesos – kad yra paslaptingo fėjūnų karaliaus duktė ir bus neišvengiamai įtraukta į mirtiną karą. Dabar Meganai teks išsiaiškinti, kaip toli ji pasirengusi eiti, kad išgelbėtų tuos, kuriuos myli, kad sustabdytų blogį, kuriam nedrįsta pasipriešinti joks fėjūnas... ir kad apgintų meilę tam, kuris verčiau ją pasmerks mirčiai, nei įsileis į savo ledinę širdį

Būdama pusiau Vasaros šalies princesė, pusiau mirtingoji Megana negali prisitaikyti nei vienur, nei kitur. Atstumta Žiemos princo, kurio meile tikėjo, ji tampa klastingos Žiemos rūmų valdovės belaisve. Kai tarp Vasaros ir Žiemos karalysčių kyla karas, Megana supranta, kad tikrąjį pavojų kelia geležies fėjūnai, kuriuos yra mačiusi tik ji ir ją palikęs princas. Deja, ja niekas netiki. Dar blogiau. Iš Meganos atimamos stebuklingos galios. Tad nesvetingame pasaulyje jai tenka pasikliauti tik savo jėgomis. Pasitikėti aplinkiniais, ypač ją išdavusiu princu, būtų kvaila ir pražūtinga. Tačiau, netgi tapusi tvirta kaip geležis, Megana nepajėgia atsispirti savo pernelyg žmogiškos širdies balsui. Jau kurį laiką gyvenu Žiemos fėjūnų rūmuose. Kaip ilgai? Nežinau. Šioje vietoje laikas bėga kitaip nei įprasta. Nuo tos akimirkos, kai, savo nelaimei, atsidūriau Niekadaniekada šalyje, išorinis – mirtingųjų – pasaulis skaičiuoja dienas be manęs. Jeigu kada nors pavyks iš čia pasprukti ir pasiekti namus, gali pasirodyti, kad nuo mano išvykimo prabėgo keli šimtai metų ir visa mano šeima bei draugai seniai mirę. Stengiuosi apie tai kuo mažiau galvoti, bet kartais nepajėgiu atsikratyti slogių minčių. Aš esu Megana Čeis

"Aš esu Megana Čeis. Maniau, kad viskas baigėsi. Kad laikas, kurį praleidau su fėjūnais, sunkūs sprendimai, kuriuos tekdavo priimti, aukojimasis dėl tų, kuriuos myliu, liko praeityje. Tačiau šturmas prasidėjo: geležies fėjūnų kariauna, kuri privertė mane sugrįžti, riaumodama puola. Atskiria nuo princo, kuris prisiekė nesitraukti nuo manęs nė per žingsnį. Įsuka į tokio galingo susirėmimo sūkurį, jog nė nežinau, ar pavyks išgyventi. Šįkart kelio atgalios nebebus. Mažiau nei po dvidešimt keturių valandų man sukaks septyniolika. Tiksliau sakant, man dar nėra septyniolikos. Aš pernelyg daug laiko praleidau Niekadaniekada. Čia nesensti arba tai vyksta taip lėtai, kad nė nepastebi. Todėl nors tikrame pasaulyje prabėgo ištisi metai, aš pati, matyt, tapau vos keliomis dienomis vyresnė nei tada, kai atsidūriau fėjūnų šalyje. Kita vertus, dabar tikrame pasaulyje pasijutau taip smarkiai pasikeitusi, kad tiesiog pati savęs nebeatpažinau."