„Pasaulis pagal Garpą“, nuo pasirodymo 1978 m. sulaukęs 25-ių laidų, tebėra J. Irvingo prozos viršūnė. Tai romanas, kuriuo autorius teigia norėjęs „rimtuolius ne kartą prajuokinti, o jautresnes širdis – sugraudinti“. Jam pavyko abu tie dalykai ir dar vienas – priversti susimąstyti apie tokį priešišką ir nesaugų, absurdišką mūsų laikų pasaulį. 1998 m. J. Irvingas apibendrina, jog šis romanas – apie tėvo baimę dėl savo vaikų: „Toji baimė gyvena net mažiausioje „Pasaulio pagal Garpą“ detalėje... Aš nesu netekęs vaiko. Tiesiog esu tėvas, turintis lakią vaizduotę. Ir vaizduotėje aš kasdien netenku savo vaikų“